Priešgaisrinė sauga ir šiltinimo medžiagos

Priešgaisrinė sauga ir šiltinimo medžiagos

Visiems gyvenamiesiems pastatams yra būtina priešgaisrinė sauga, kad būtų užtikrintas žmonių saugumas, taip pat ir materialinės jų vertybės. Gaisras – tai nekontroliuojamas degimas, įsižiebiantis tam tikroje vietoje bei keliantis pavojų tiek žmonėms, tiek jų materialinei gerovei. Užsidegus vienam pastatui ugnis gali persimesti į kaimyninius namus arba labai pakenkti aplinkai, jei namas yra netoli miško, tokiu būdu nedidelis gaisras gali tapti didžiuliu, teikiančiu žalos ne tik žmonėms, bet ir gamtai. Yra skiriamos dvi priežastys, galinčios sukelti gaisrą. Pirmoji priežastis yra natūrali, kai gaisrą sukelia nuodingos dujos (pavyzdžiui, anglies monoksidas), kurios plinta greičiau nei liepsna, todėl žmogus gali apsinuodyti dar nepamatęs ugnies. Antroji yra techninė priežastis, kurią sąlygoja žmogaus veiksmai (kilęs gaisras dėl neatsargiai paliktos cigaretės nuorūkos ar netinkamai įrengtų elektros laidų ir kt.). Atskirai išskiriamas ir tyčinis padegimas.

Kad pastate išplistų ugnis yra reikalingi tokie elementai: deguonis, degi medžiaga ir uždegimo šaltinis. Taip pat skiriami trys pagrindiniai gaisro etapai. Pirmasis etapas vadinamas užsidegimu. Šioje gaisro stadijoje svarbu yra tai, kad žmonių gyvybes gali išgelbėti nuo degimo apsaugoti medžiagų paviršiai. Tokiu būdu gaisras vystosi lėčiau, o žmonės gali spėti palikti gaisro apimtas patalpas. Kitas svarbus faktas yra tų medžiagų savybės išskirti dūmus. Išsiskyrę dūmai kuria blogą matomumą, todėl nuodingos dujos pražudo pastato gyventojus net ir pačioje gaisro pradžioje. Kitas etapas – liepsnojimas. Šiame etape svarbiausia yra priešgaisrinė sauga. Liepsnojimas vyksta tol, kol sudega visos pastate esančios degios medžiagos. Po liepsnojimo vyksta vėsimas, jis įsivyrauja kai sudega visos name esančios degios medžiagos.

Yra klaidingai manančių, kad šiltinimo medžiaga-neoporas gali sukelti gaisrą arba jam kilus greitinti jo paplitimą. Neoporas Lietuvoje naudojamas su degimą slopinančiais priedais. Kadangi tie priedai yra netirpūs, todėl vanduo neišplauną jų iš medžiagos į aplinką ir efektyvumas išlieka labai ilgai. Neoporas pats nedega, pavyzdžiui, kaip medis. Nuo įvairių sąlyčių su ugnimi, kurie gali kilti virinant ar pjaustant metalą, neoporas lydosi, tačiau dingus lydymasį keliančiam veiksmui, neoporas nebedega ir nebesilydo. Neoporas, neturi reikšmės gaisro kilimui bei paplitimui. Žinoma, būtina šiltinimo medžiagą naudoti pagal taisykles ir taip, kaip yra nurodyta, siekiant visapusiško saugumo užtikrinimo. Šiltinant pastatą neoporas yra uždengiamas kita medžiaga, dažniausiai jį dengia neorganinis arba metalinis paviršinis sluoksnis, todėl jis pirmas negali pradėti degti arba tapti gaisro priežastimi. Kaip pavyzdį galima pateikti atliktą tyrimą, kuriuo buvo siekiama nustatyti kokia neoporo reakcija į ugnį ant plieninio stogo. Ugniai pasiekus neoporą, kuris turi slopinančių priedų, jis susitraukia. Kylant karščiui neoporas lydosi ir tokiu būdu susidaro lašeliai, kurie krenta žemyn. Tyrimas parodė, kad krentantys lašeliai jokio neigiamo poveikio neturi ir žalos padaryti negali, nes jie užgęsta vos pasiekę grindis. Jie neturi neigiamo poveikio nei pastatui, nei jame esantiems žmonėms. Degant neoporui išsiskiria tik anglies monoksidas, tuo tarpu kitų degimo dujų sudedamųjų dalių koncentracija labai menka, todėl jų toksikologinis poveikis, galima sakyti, nereikšmingas. Taigi, konstrukcijų šiltinimas neoporu atitinka visus priešgaisrinės saugos reikalavimus, nes būtent jie projektuojant pastatą yra vieni svarbiausių.

Galima daryti išvadą, kad pastato konstrukcijos bei medžiagos iš kurių jie yra pastatyti turi labai didelę reikšmę ugnies išplitimui ir būsimiems gaisro nuostoliams. Priešgaisrinė sauga yra pagrindinis būdas padedantis sumažinti gaisro tikimybę, o jam kilus nuostoliai būna žymiai menkesni. Šiltinimo medžiaga jokios įtakos gaisro eigai neturi, nes neoporas nėra ta priežastis, kurios reikėtų bijoti galvojant apie galimus gaisro pavojus.

Previous Post Next Post